Kada Paskutinį Kartą Tu Jauteisi Absoliučiai Gyvas? Magiškų Akimirkų Mokslas Bei Menas.

Photo by Avery Carlton
Large

"Kartais aš jaučiu tiek daug grožio, kad atrodo, jog nebegaliu jo atlaikyti."
American Beauty

Tai kada paskutinį kartą Tu jauteisi absoliučiai gyvas?

Ne, rimtai. Tiesiog stabtelėk dabar pat ir leisk sau tai prisiminti:

Kada? Kur? Su kuo?

Neieškok per daug toli ar giliai, negalvok "bet čia turbūt nieko labai ypatingo" - tiesiog leisk sau prisiminti ir jausti tai, ką jauti.

Tai kada gi tai buvo?

Ir mano paties atmintyje iškyla prisiminimas, kai šiltą vasaros naktį mes bėgome dviese vidury Gedimino prospekto tol, kol mus aplenkė mašina:

Per patį centrą - aš vienoje vidurio linijos pusėje, mano bičiulis kitoje - kol už nugaros pasigirdo artėjantis automobilis. "Neatsisuk" sušnabžda mano bičiulis/mokytojas* ir paskutinę akimirką aš suvaldau automatinį impulsą pažvelgti atgal.

Automobilio gausmas artėja ir aš nežinau ar mums už nugaros važiuoja močiutė su gėlėmis, skustagalvis baryga su BMW X6 ar policija - jaudulys kyla, šypsenos platėja, mes bėgam toliau, kol automobilis mus iš lėto pralenkia, nuvažiuoja ir dingsta.

Iš niekur į niekur.

Mikro-nuotykis baigėsi, mes grįžtam ant šaligatvio, bet šį kartą viskas stipriai kitaip, nei vos prieš kelias minutes:

Kūnas pumpuoja endorfinus bei adrenaliną ir jaučiasi gyvas kiekviena savo ląstele, naktinio miesto erdvė vibruoja aplink mus, kaip žele, spalvos ryškios, gilios ir gyvos, o įkvepiamas deguonis kvapnus ir gardus, kaip niekada.

Aš geriu miestą/naktį/gyvenimą į save ir kažkur mano gelmėse skamba džiugesio pilnas žinojimas, kad tai, kaip aš jaučiuosi dabar, yra TAI.

Ne, ši trumpa istorija tikrai nėra kažkoks ypatingai didvyriškas žygdarbis, kuriuo būtų verta didžiuotis - nes tikri žygdarbiai reikalauja ilgų, sutelktų pastangų ir aš tai gerai suprantu.

Taip pat akivaizdu, kad mano gyvenimo patyrimų krepšyje yra gerokai vertingesnių, labiau ornamentuotų ir galingesnio "kalibro" nuotykių/suvokimų/istorijų, kurioms čia šį kartą tiesiog ne vieta.

Bet kiekvieną kartą prisimenant šį mažą nutikimą, manyje neišvengiamai užsidega "kalėdinės lemputės" ir aš jaučiu labai daug džiaugsmo bei dėkingumo, kad tos dvi minutės naktinio bėgimo mano gyvenime vis dėl to buvo.

Dar daugiau.

Mano intuicija šnabžda, kad kažkur šios mažos istorijos gelmėse slypi labai daug vertės.

Ir jei Tu jau prisiminei savo paties mikro-nuotykį, istoriją ar nutikimą, labai gali būti, kad Tu taip pat puikiai jauti šio patyrimo vertę, nors negali tiksliai nusakyti, kas būtent ten taip vertinga.

Gal būt dėl to, kad panašių istorijų vertė tiesiog yra užkoduota giliau, nei mes galim verbalizuot.

Nes.

Tau periodiškai reikia kažko, kas suteiktų Tavo gyvenimo akimirkoms išskirtinumo. Kažko, kas praskleistų tą iliuzinį - bet labai atkaklų - kasdienybės, monotonijos bei apatijos šydą ir padėtų Tau atrasti tą magiją, kuri visada aplink Tave. Tau reikia kažko, kas išryškintų šios akimirkos paslaptį, laikinumą, begalybę ir grožį.

Ne tik Tau.

Mums visiems reikia to, kas padėtų atskleisti gražiausių gyvenimo akimirkų esmę. To, kas padėtų išgauti lašą gryniausios buvimo esencijos ir leistų ją visą sugert į save.

To "kažko", kas išgraviruotų magiškas gyvenimo akimirkas Tavo širdies atmintyje ir išsaugotų jas iki pat laiko pabaigos.

O gal ir dar ilgiau.

A, tos magiškos akimirkos!..

  • Akimirkos, kurias Tu užsidirbai ilgu, koncentruotu, nepertraukiamu darbu - kai Tu pavarei, kai pakėlei savo įgūdžius/žinias/galimybes į kitą lygį ir tai žinojai.
  • Akimirkos, kurias Tu patyrei būdamas kartu su savo šeima ar draugais - ir paslapčia norėjai verkti iš džiaugsmo bei dėkingumo už tai, kad Tau yra leista taip nuostabiai leisti laiką su jais.
  • Akimirkos, į kurias Tu patekai vienas pats - ir gailėjaisi, kad negali į jas dabar pat pasiimti visų, kuriuos myli.
  • Akimirkos, kurios užplūdo Tave visa savo galia, privertė Tave sustingti absoliutaus grožio ekstazėje, apsvaigino visą persmelkiančiu nuostabos, dėkingumo ir nesuvokiamybės jausmu, o tada taip pat netikėtai ir nepastebimai dingo.

    Akimirkos, kurios niekada nebepasikartos - nes jos unikalios, retos, trapios ir išskirtinės. Kaip snaigės.

    Būtent todėl jos ir yra tikrasis mūsų gyvenimo matas. Kosminė valiuta. Grynasis turtas.

    Ir tai nėra kažkas naujo.

    Iš tikro, mes tai jautėme nuo seniausių laikų ir nuolat stengėmės atrasti vis naujus būdus, kaip "užšaldyti" magiškas akimirkas, kaip įrėminti ir užfiksuoti savo gražiausius patyrimus, kaip perduoti savo ekstazę kitiems:

  • Nuo seniausių tapybos darbų urvuose iki nesibaigiančio nuotraukų potvynio interneto platybėse;
  • Nuo ekstatinių šokių su būgnais prie laužo iki hipnotizuojančios šiuolaikinės muzikos, spalvotos šviesos, fejerverkų, dūmų ir lazerių šou;
  • Nuo ritualinio duonos laužimo iki prabangiausių gėrimų - šampano, viskio ar vyno - sudaužimo žėrinčiose krištolo taurėse.
  • Filmai, knygos, poezija, meno kūriniai, kvepalai, juvelyrika, aukščiausia nata skambantis maistas, teatras, filosofija, šokis, mokslo ir inžinerijos šedevrai, architektūra - visa vertingiausia žmonijos veikla yra ne kas kita, kaip nuolatinės pastangos siekiant išgauti ir užfiksuoti tą neapčiuopiamą TAI.

    Tikra gyvenimo paslapties, meistriškumo ir džiaugsmo alchemija.

    Saldi, abstrakti, nuolat kintanti ir neapčiuopiama:

    Vieną akimirką Tau atrodo, kad - "viskas!.." - Tu jau ją turi, tą absoliutaus aiškumo, beribės pilnatvės ir grožio akimirką.

    Tau viskas aišku, Tu jau žinai, kaip reikia gyventi ir ką reikia veikti kasdien. Eureka.

    Tu tiesiog nušvitai.

    Tada kitą akimirką Tu net nebegali prisiminti - arba patikėti - kad tas nušvitimas iš viso įvyko.

    Ir Tau ima atrodyti, kad magiškų akimirkų Tavo gyvenime daugiau išvis nebebus.

    Taip, mums visiems labai lengva įsikasti į kasdienių rutinos darbų tunelį, užsidėti "normalaus pasaulio" akidangčius ir įstrigti automatinių pasikartojimų - įpročių, įsitikinimų, minčių, jausmų ir veiksmų - cikle.

    Bet jei Tu nori būti pilnaverču savo gyvenimo meistru, tyrinėtoju, kūrėju ir paslapčių atskleidėju - Tu privalai prisiimti visą atsakomybę už savo magiškas akimirkas.

    Už tai, kad Tu jas nuolat surastum - arba jos Tave - vėl ir vėl ir vėl, gyvenimo eigoje.

    Dėl vienos, giliai praktiškos priežasties:

    Negali dovanoti kitiems to, ko pats neturi.

    Todėl jei Tu nebejauti magiškų akimirkų - Tu nebegali dovanoti kitiems to, kas Tau pačiam yra gražiausia, giliausia ir vertingiausia.

    Magiškų akimirkų mokslas ir menas yra įnoringa disciplina, reikalaujanti iš Tavęs dviejų priešingybių balanso:

  • Ir periodiškai nulipti nuo Tau įprasto kelio, kad įsileistum į savo gyvenimą tas magiškas akimirkas, kurios Tau yra vertingiausios;
  • Ir ilgai, nuosekliai, sutelktai dirbti tam, kad tas magiškas akimirkas - ir jose užkoduotas vertes - galėtum užfiksuoti laike/materijoje/erdvėje.
  • Taip perduodamas savo ekstazę - savo suvokimo bei patyrimo saulėlydžius ir saulėtekius - visiems, kuriuos myli.

    Bet tai... O ką gi čia daugiau veikti? ;)

    P.S. Kokia asmeninė magiškos akimirkos istorija iškilo Tavo atmintyje skaitant aukščiau parašytus žodžius? Ką Tu veikei? Kas Tau nutiko? Kur, kada ir su kuo?

    Pasidalink žemiau komentaruose - susikurkim Magiškų Akimirkų Žemėlapį kartu ir įkvėpkim vieni kitus. ;)

    P.P.S. Prisimink, kad nėra magiškos akimirkos, kuri būtų "neverta" - jei Tu ją prisimeni, vadinasi, ji jau gyva Tavyje. Tiesiog išdrįsk ja pasidalint.

    Būk didelės visumos maža, bet vertinga dalim. ;)

    * Tas mano mokytojas/bičiulis - Martynas Zaremba vardu - yra dar ir fantastiškas video operatorius, nusprendęs, kad jam kažkodėl reikia pagyventi Islandijoje. Jei įdomu - gali sekti jo islandiškus nuotykius instagrame.

    Miesto Šamanų Klubas

    Nori vis geriau įdarbinti savo vidinį Drakoną kartu su kitais gyvenimo džiaugsmo kariais?

    Tada tapk Miesto Šamanų klubo nariu ir palik savo el. paštą žemiau:

    Pasidalink savo mintimis komentaruose

    Būtina laikytis etikos taisyklių, nedėti reklaminių nuorodų ir gerbti visus skaitytojus. Ačiū.

    Daugiau straipsnių